DAINUOJANTYS MIŠKO STEBUKLAI

Giliai Jonavos miške, kur snaigės krinta tyliau nei žmonės kvėpuoja, gyveno zuikučiai, mokantys ne tik šokinėti, bet ir dainuoti...

Miškas ilgai stebėjo miestą. Jis matė, kaip žmonės skuba, kaip kartais pamiršta apsikabinti vieni kitus, kaip retai sustoja pasidžiaugti akimirka. Ir kai atėjo Kalėdos, Miškas nusprendė: laikas padovanoti kažką ypatingo! Vieną vakarą, kai miesto aikštėje užsidegė pirmoji žiburio liepsnelė, iš miško tyliai išriedėjo maža dovanų dėžutė. Ji buvo papuošta raudonu kaspinu, o ant jos snaigėmis parašyta: „Žmonėms, kad prisimintų švelnumą.” Kai dėžutė prasivėrė, iš jos iššoko maži zuikučiai. Jie sustojo aplink eglutę ir ėmė dainuoti. Jų balsai buvo lengvi kaip snaigės ir šilti kaip apkabinimas. Žmonės sustojo. Pirmą kartą per ilgą laiką – tiesiog sustojo. Miesto aikštėje nutilo skubėjimas. Tėvai pasikėlė vaikus ant rankų, draugai apsikabino, nepažįstamieji nusišypsojo vieni kitiems. O zuikučiai dainavo toliau – apie šviesą, apie žiemą, apie stebuklus, kurie gyvena ne danguje, o žmonių širdyse. Nuo tada miestiečiai sako, kad kai miškas nori priminti žmonėms apie šilumą, jis visada atsiunčia dainą. Kartais – vėjo, kartais – snaigių, o kartais mažučių dainuojančių zuikučių balsuose.

Miškas dovanojo miestui dainą, kad žmonės vėl pajustų stebuklus...